Valdybos kodas. Mantas Šukevičius: „Šiandien nepakanka pasakyti: „Aš tai jau esu daręs“
Tęsiame interviu ciklą „Valdybos kodas“, kuriame kalbiname nepriklausomus valstybės valdomų įmonių (VVĮ) valdybų narius. Penki klausimai – penkios galimybės iš arčiau pažinti jų profesinį kelią, darbo valdybose užkulisius, iššūkius ir patirtis, kuriomis verta dalytis.
Šįkart ciklo „Valdybos kodas“ pašnekovas – Mantas Šukevičius, „Business Development Fund“ (Ukraina) stebėtojų tarybos pirmininkas, AB „Lietuvos oro uostai“ nepriklausomas valdybos narys, taip pat stebėtojų tarybų ir valdybų narys Lietuvoje, Ukrainoje bei Uzbekijoje.
Ilgametę tarptautinę patirtį finansų ir bankininkystės sektoriuje sukaupęs profesionalas dalijasi įžvalgomis, kaip keitėsi VVĮ valdybų narių atrankos, kodėl šiandien kandidatams nepakanka vien sukauptos profesinės patirties ir kuo atrankų sistema Lietuvoje išsiskiria tarptautiniame kontekste. Taip pat M. Šukevičius aptaria nepriklausomo valdybos nario vaidmenį, santykį su akcininku ir tai, kodėl gebėjimas kelti nepatogius klausimus yra svarbi profesionalios VVĮ valdysenos dalis.
VVĮ valdybose dirbate jau ne vienerius metus, tad ir valdybos narių atrankose esate dalyvavęs ne kartą. Kaip jos pasikeitė nuo pirmųjų Jūsų atrankų iki šiandien? Ko šiandien iš kandidato reikalaujama daugiau nei anksčiau?
Prisimenant pirmąsias savo atrankas ir lyginant jas su šiandieninėmis, pirmiausia galiu pasakyti, kad dabar atrankoms ruošiuosi gerokai daugiau nei anksčiau. Reikalavimai sau pačiam išaugo, o kartu atsirado ir aiškus supratimas, kad konkurencija yra nemaža – norisi pasirodyti ne tik gerai, bet ir kuo geriau.
Pačios atrankos iš esmės ir išliko atrankomis – kandidatai turi galimybę gauti informaciją apie poziciją ir laisvai į ją kandidatuoti. Manau, kad Lietuvoje ši proceso dalis yra tikrai gerai išspręsta. Bendraudamas su kolegomis iš kitų šalių pastebiu, kad tokio atvirumo ir informuotumo apie vykstančias atrankas jie ne visada turi.
Kita vertus, šiandien daugiau dėmesio skiriama profesionaliam proceso organizavimui, atrankos tapo labiau struktūruotos. Galima sakyti, kad anksčiau daugiau svorio galėjo turėti kandidato viešas žinomumas, o šiandien gerokai aiškiau žiūrima į tai, kokias valdysenos kompetencijas kandidatas turi, kokių kompetencijų reikia konkrečiai įmonei ir kaip kandidatas papildys kitus valdybos narius.
Dar vienas mano pastebėjimas iš atrankų – komisijai svarbu išgirsti, kaip kandidatas pats save mato įmonės valdyme: kokias žinias, patirtį ir pasiūlymus jis atsineštų į valdybą.
Kitaip tariant, šiandien nepakanka pasakyti: „Aš tai jau esu daręs.“ Reikia paaiškinti, kokios vertės ši patirtis sukurtų konkrečiai įmonei.
Taip pat daugiau dėmesio skiriama gebėjimui matyti ne tik savo kompetencijos sritį, bet ir visą įmonę – jos strategiją, rizikas, finansus, santykį su akcininku ir vadovybe. Valdybos narys turi būti ne tik savo srities ekspertas, bet ir žmogus, gebantis priimti sprendimus platesniame kontekste.
Ką šiandien kandidatas turi įrodyti atrankos komisijai, kad būtų pasirinktas į konkrečios VVĮ valdybą?
Manau, kad kandidatas pirmiausia turi pademonstruoti, jog supranta įmonę ir jos veiklos kontekstą, ir įrodyti, kad turi būtent tai įmonei reikalingas kompetencijas. Svarbu ir tai, kad jo sukaupta patirtis papildytų valdybą ir padėtų priimti sprendimus įvairiose situacijose. Kitaip tariant, reikia turėti ne tik konkrečios srities kompetenciją, bet ir platų matymą.
Tam supratimui atsirasti padeda geras susipažinimas su prieinama informacija apie įmonę, jos veiklos sritį reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat bendras ekonominės situacijos sekimas tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Todėl pasiruošimui atrankos pokalbiui reikia skirti pakankamai dėmesio ir laiko. Man padeda iš anksto susidėlioti pagrindines žinutes, kurias norėčiau perduoti atrankos komisijai, jeigu man būtų patikėta atsakomybė konkrečioje įmonėje.
Žinoma, svarbios ir tokios paprastos, bet esminės savybės kaip mąstymas, sveikas protas, išsilavinimas, gebėjimas kultūringai ir dalykiškai bendrauti.
Konkrečios situacijos, nulėmusios mano pasirinkimą į vieną ar kitą valdybą, turbūt nepaminėsiu – tai sprendžia komisija, ir sprendimas, matyt, remiasi visu atrankos pokalbiu, o ne viena konkrečia situacija.
Tačiau galiu pasakyti, kad esu ne kartą rizikavęs būti „nepopuliarus“ ir tiesiai įvardyti tai, ką matau neigiamo įmonės veikloje ar valstybės vaidmenyje joje. Man svarbu ne tik pasakyti, kas, mano nuomone, yra negerai, bet ir kartu atsinešti pasiūlymą, ką būtų galima daryti kitaip ir kaip situaciją pagerinti.
Ar atrankų metu aiškiai matyti, kokių kompetencijų reikia konkrečiai VVĮ ir kaip Jūsų patirtis atitinka šiuos lūkesčius?
Šiandien reikalavimai kandidatams formuluojami gana aiškiai. Rengiant juos konsultuojamasi ir su veikiančia valdyba, ir su akcininku, ir su Valdymo koordinavimo centru.
Vargu, ar dar atsirastų ekspertų ar guru, galinčių iš esmės kitaip aprašyti, kokių kompetencijų reikia kandidatams. Dažnu atveju reikalavimai yra tikrai aukšti, ypač lyginant su daugeliu kitų renkamų ar skiriamų pareigų valstybėje ar įmonėse.
Aš pats kandidatuoju į tas valdybas, kuriose dera du dalykai: man yra įdomu ir matau, kad galiu būti naudingas. Visada įvertinu savo galimybes ir atitikimą atrankos kriterijams.
Ilgametė bankininkystės ir finansų patirtis įvairiose šalyse leido man plačiai pažvelgti į skirtingas pramonės šakas ir verslus. Todėl stengiuosi išnaudoti šią savo stiprybę ir daugiausia fokusuotis į finansų, audito ir rizikų valdymo kompetencijas.
Man svarbu ne kandidatuoti dėl paties kandidatavimo, o matyti, kad mano patirtis konkrečiai įmonei gali būti naudinga.
Viešojoje erdvėje vis dar galima išgirsti, kad į VVĮ valdybas patenkama „per pažintis“. Remdamasis savo patirtimi atrankose, ką atsakytumėte taip manančiam žmogui?
Ne paslaptis, kad ir pats esu turėjęs panašių minčių. Kai trejus – ketverius metus kandidatuodavau, bet nesėkmingai, taip pat galvodavau, kad VVĮ valdybose daugiausia sukasi plačiau visuomenėje žinomi asmenys ar „savi“.
Tačiau, matyt, pats tuo metu augau kaip specialistas. Nesėkmingos atrankos privertė kritiškiau pažvelgti į save, išanalizuoti situaciją, įvertinti, ko man trūksta. Galiausiai toks požiūris davė rezultatą – buvau atrinktas į pirmąsias valdybos pareigas.
Todėl, remdamasis savo asmenine patirtimi, galiu pasakyti, kad Lietuvoje atrankos į VVĮ valdybas yra gerokai profesionalesnės ir skaidresnės, nei kartais įsivaizduojama. Informacija apie atrankas yra prieinama kandidatams, o sprendimus priima ne vienas žmogus, bet atrankos komisija, kurioje dalyvauja skirtingų institucijų atstovai.
Manau, kad BICG, Valdymo koordinavimo centras kartu su savininko teises ir pareigas įgyvendinančiomis ministerijomis per pastaruosius metus daug nuveikė stiprinant VVĮ valdyseną. Labai norėtųsi, kad ši sistema ir toliau išliktų skaidri bei konkurencinga ir nebūtų kompromituojama.
Taip, viešojoje erdvėje kartais linksniuojama, kad VVĮ valdybose sutinkami tie patys žmonės. Tačiau, remdamasis savo patirtimi, galiu pasakyti, kad valdybų darbas yra mano profesinė veikla. Aš profesionaliai parduodu savo žinias, patirtį ir laiką. Nematau nieko blogo, jei mano turimas „produktas“ – kompetencija ir patirtis – atitinka konkrečios įmonės poreikius.
Ar yra tekę susidurti su situacija, kai akcininko lūkesčiai nesutapo su tuo, ką valdyba laikė geriausiu sprendimu įmonei? Kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis nepriklausomas valdybos narys?
Kalbant apie VVĮ, visada turime nepamiršti kertinio klausimo – kodėl konkreti įmonė yra valstybės valdoma. Kokį rinkos ribotumo klausimą ji sprendžia? Ar tai veikla, kurią privatus verslas galėtų vykdyti efektyviau? Gal įmonei patikėti strategiškai svarbūs valstybės interesai ar projektai? O gal egzistuoja kitos priežastys?
Supratus įmonės vaidmenį, tampa aiškesni ir akcininko lūkesčiai. Mano supratimu, lūkestis nėra įsakymas – tai labiau gairės, kurias, esant geram santykiui su akcininku, valdyba gali konstruktyviai aptarti, patikslinti ar, jeigu reikia, argumentuoti, kodėl tam tikras lūkestis ne visai atitinka įmonės veiklą, strategiją ar misiją.
Mano patirtis rodo, kad ministerijos gana konstruktyviai bendradarbiauja su valdybomis dėl savo valdomų įmonių lūkesčių, derina lūkesčių laiškus ir atsižvelgia į valdybų pasiūlymus.
Nesutapimų gali kilti, ypač kai kalbame apie principinius sprendimus, tačiau akivaizdžiai konfrontacinių situacijų savo praktikoje neteko patirti.
Esant tokiai situacijai, nepriklausomas valdybos narys turėtų elgtis nepriklausomai, etiškai, įvertinti sprendimo pasekmes įmonei ir visuomenei bei ieškoti konstruktyvaus sprendimo.
Yra nemažai diskusijų apie tai, kieno interesas tokiose situacijose yra svarbiausias – įmonės, visuomenės ar akcininko. Manau, kad vieno universalaus atsakymo visoms galimoms situacijoms nėra. Kiekvieną atvejį reikia vertinti pagal įmonės paskirtį, strategiją, teisės aktus ir konkretaus sprendimo pasekmes.
Nereikia pamiršti ir to, kad nepriklausomas valdybos narys dažnai yra tas žmogus, kuris užduoda nepatogius klausimus, verčia įmonę ieškoti efektyvesnių sprendimų ir gali nesutikti su abejotinais sprendimais.
Mano požiūriu, konstruktyvus, bet reiklus įmonės ir jos vadovybės „masažas“ iš valdybos pusės dažniausiai veda prie brandesnio bendradarbiavimo ir geresnių veiklos rezultatų.
Todėl, kalbėdami apie VVĮ valdyseną, neturėtume pamiršti ir to, kas jau padaryta – pastarųjų trejų–penkerių metų laikotarpiu matome ne vieną gerą pavyzdį, kai valstybės valdomos įmonės gerino pajamas, pelningumą, efektyvumą ir savo įvaizdį visuomenėje.
