VALDYBOS KODAS. Julija Abromavičienė: „Neužtenka ateiti į atranką ir perpasakoti savo CV“
Pradedame interviu ciklą „Valdybos kodas“, kur kalbiname nepriklausomus valstybės valdomų įmonių (VVĮ) valdybų narius. Penki klausimai – penkios galimybės iš arčiau pažinti jų profesinį kelią, darbo valdybose užkulisius, iššūkius ir patirtis, kuriomis verta dalytis.
Pirmoji ciklo „Valdybos kodas“ pašnekovė – Julija Abromavičienė, nepriklausoma valdybų narė ir pirmininkė, pokyčių strategė, viešosios infrastruktūros ekspertė. Daugiau nei 20 metų patirtį privačiame sektoriuje sukaupusi profesionalė pasakoja, kas ją paskatino pasukti į VVĮ valdybas, dalijasi atrankų patirtimi, požiūriu į nepriklausomumą priimant sprendimus ir atskleidžia, kodėl net patyrusiems vadovams VVĮ valdybų narių atrankose svarbu nebijoti išgirsti „ne“.
Didžiąją profesinės karjeros dalį praleidote privačiame sektoriuje. Kas paskatino savo patirtį pirmiausia pritaikyti SVĮ, o vėliau – ir VVĮ valdybose?
Į pirmąją valdybą atėjau ne todėl, kad buvau suplanavusi valdybos narės karjerą. Tuo metu jau turėjau nemažai vadybos patirties privačiame sektoriuje, dirbau su verslų valdymu, sudėtingais infrastruktūros ir NT projektais, kur reikėjo suvaldyti daug skirtingų suinteresuotų šalių ir kartu nepamesti nei organizacijos, nei paties projekto. Atėjo momentas, kai norėjosi tuo, ką jau moku, pasidalinti, o pačiai – išeiti už savo įprasto profesinio lauko. Buvo įdomu ir praktiškai pamatyti, kiek iš tiesų skiriasi įmonių valdymas viešame ir privačiame sektoriuje.
Savivaldybių įmonių valdybos buvo pirmas žingsnis. Ir gana greitai supratau, kad didelė dalis klausimų iš esmės tie patys kaip privačiame versle. Tiesiog kontekstas kitas – daugiau suinteresuotų šalių, viešasis interesas, kita sprendimų priėmimo aplinka.
Po kelių metų VVĮ man jau atrodė logiškas tolesnis žingsnis. Norėjosi išbandyti savo patirtį didesnėse organizacijose.
Neseniai laimėjote dvi VVĮ valdybų narių atrankas. Ar abiejose buvo ieškoma tų pačių Jūsų kompetencijų, ar kiekvienai įmonei teko įrodyti visai kitą savo profesinės patirties dalį?
Ne, organizacijos iš esmės skirtingos, todėl ir kompetencijų ieškojo skirtingų.
Mano CV abiem atvejais buvo tas pats, tačiau vienoje atrankoje buvau vertinama per strategijos ir verslo plėtros kompetenciją, kitoje – per didelių ir kompleksinių projektų valdymą. Abi sritys man nėra naujos – su jomis dirbu daugiau nei 20 metų, skirtingose organizacijose ir skirtinguose sektoriuose.
Kitaip tariant, neužtenka ateiti į atranką ir perpasakoti gyvenimo aprašymą ar įvardinti, kokius mokslus pabaigęs. Svarbu labai gerai suprasti pačią įmonę: jos veiklos sektorių, kur ji dabar yra, kokie jos strateginiai klausimai ir ką konkrečiai tu gali atnešti į tą valdybą kaip tam tikros srities ekspertas. Todėl kiekvienam atrankos pokalbiui ruošiausi atskirai ir atsakingai: tas pats žmogus, tas pats CV, bet visai kitas kontekstas ir visai kita diskusija.
Manau, viena dažnesnių klaidų – kandidatuoti į „valdybos nario poziciją“, kai iš teisų kandidatuoji į konkrečios įmonės valdybą konkrečiu jos raidos momentu.
Kokie atrankos komisijos klausimai geriausiai parodė, kad vertinamas ne tik CV „svoris“, o Jūsų tinkamumas konkrečiai VVĮ valdybai?
Geriausi klausimai buvo tie, į kuriuos CV nepadeda atsakyti. Pačiai patinka tokius užduoti, kai tenka atrinkinėti žmones.
Kai gauni konkrečią situaciją ir turi pasakyti, ką joje darytum, gana greitai tampa aišku, kiek už tavo CV iš tiesų yra praktikos. Pavyzdžiui, vienoje atrankoje buvo daug klausimų apie vadybą kaip tokią, jos įrankius ir taikymo modelius, įmonės veiklos kryptis ir potencialą. Nagrinėjome ir konkrečias situacijas. Kitos įmonės kontekste labai giliai kalbėjome apie projektus, jų portfelius, PMO filosofiją/ brandą ir diegimo organizacijoje etapus. Čia jau neužtenka teorinių žinių – atsiranda patirties ir know-how dalis.
Man patiko ir komisijos klausimas, ką aš, kaip valdybos narė, po metų ir po ketverių galėčiau įvardinti kaip savo darbo sėkmę. Čia CV rankos neišties. Turi suprasti, į kokią įmonę ateini ir ką joje iš tiesų norėtum pasiekti.
Turite patirties tiek SVĮ, tiek VVĮ valdybose. Kiek nepriklausomas valdybos narys iš tiesų yra nepriklausomas? Ar jaučiate laisvę priimti sprendimus, kurie, Jūsų manymu, geriausi įmonei?
Valdybos narys, nesvarbu, ar kalbame apie viešą, ar privatų sektorių, neatstovauja nei akcininkui (-ams), nei vadovui. Jo pareiga – veikti bendrovės interesais. Akcininkas (-ai) turi savo lūkesčius ir normalu, kad juos komunikuoja. Vadovas gali matyti situaciją kitaip, kiti valdybos nariai – turėti dar kitą poziciją.
Ar jaučiu laisvę priimti sprendimus? Taip. Man nepriklausomumas nereiškia, kad turi būtinai su kažkuo sutikti ar nesutikti. Esmė yra informacija, jos išsamumas ir sprendimo priėmimo kelias. Savo poziciją valdyboje kiekvienas turi susiformuoti pats ir už savo sprendimą prisiimti atsakomybę.
Tikrai yra buvę situacijų, kai mano nuomonė nesutapo su kitų kolegų. Tada kalbam, ginčijamės argumentais kol visi randame bendrą sutarimą, man tai yra normali valdybos darbo dalis. Būtų daug keisčiau, jei sudėtingais klausimais penki žmonės prie stalo visada sutartų ir neturėtų apie ką diskutuoti.
Ką pasakytumėte stipriam privataus sektoriaus profesionalui, kuris apie SVĮ ar VVĮ valdybą negalvoja, nes mano, kad tai uždaras, „saviems“ skirtas ratas?
Man atrodo, kad kartais patys sau susikuriame priežasčių nedalyvauti. Viena jų – įsitikinimas, kad „ten vis tiek savi“, kad rezultatas jau iš anksto aiškus ir renkasi iš pažįstamų rato. Tokia pozicija labai patogi, kam bandyti jei vis viena nepavyks.
Kai pats kandidatuoji, turi priimti ir galimybę išgirsti „ne“, kad tavęs nepasirinks. O tai nėra labai malonu, ypač C-level žmonėms, kurie labiau įpratę būti medžiojami, nei patys medžioti. Ir jeigu tavęs nepasirinko, tai nereiškia, kad esi prastas vadovas ar silpnesnis profesionalas. Esu ir pati nelaimėjusi atrankų. Kartais tuo metu organizacijai tiesiog reikia kitokios kompetencijos, kitokios patirties ar jos ateities kryptis matoma kitaip.
Kai pati pradėjau daugiau dirbti su SVĮ ir VVĮ, iš privataus sektoriaus kolegų gavau nemažai klausimų – kam tau to reikia? Kodėl ten eini? Manau, dažnai dauguma per lengvai nuvertina tai, ko dar nepažįsta ir nėra išbandę.
Ir čia man yra šioks toks paradoksas. Nuolat kalbame, kad viešajame sektoriuje trūksta kompetencijų. Bet jeigu ekspertai pasirenka nekandidatuoti, nes iš anksto nusprendžia, kad „ten vis tiek savi“, iš kur tos kompetencijos atsiras?
Man atsakymas gana paprastas – reikia eiti ir bandyti. Kas kitas, jei ne mes? Ir kada, jei ne dabar?
